Aš bijau bobų. Vaikystėje, jeigu į svečius ateidavo kokių nors bobų, jos sėdėdavo ant mūsų sofos svetainėje ir kalbėdavosi su tėvais, gerdavo arbatą, joms išėjus, aš atsitūpdavau prie jų išsėdėtų daubų sofoje ir uostydavau, ar nepribezdėjo. Kai jos atsi-sveikindavo, stebėdavau jų bučiniui surauktas lūpas, artėjančias prie kiekvieno iš mano namiškių ir manęs. Rožiniai, smirdantys, pasenę jų lūpų dažai būdavo įsigėrę į suskerdėjusių lupų tarpelius. Jų grandinėlės iš tikro rusiško aukso būdavo įsibrovusios į riebų tarpkrūtį, tokį gilų ir apvytusį, paslaptingą. Jų nagai būdavo dar įspūdingesni, susiraukšlėję, įskilę, pajuodę nuo bulvių skutimo ir daržų ravėjimo.
Su močiute vaikystėje važiuodavom poilsiauti į Palangą, gyvendavom "Rugelio" poilsio namuose, lankydavom "Lino" baseiną, vandens bobų mankštą. Jos vos pakeldavo vandenyje storas šlaunis, o papi iškildavo į vandens paviršių, atskirai nuo pilvo ir pečių. Bet baisiausia būdavo dušuose, kur jos visos kaip viena, tokios nuogos ir dar drąsesnės, su apgamais ir plaukais, ir visos nesidrovėdamos, baisiai išsižergusios, juokiasi, kažką kalba, aiškina, klega. Senos vištos. Tik močiutė ne. Taip man atrodydavo.
Dabar turiu pakantumo žmonėms ir pamažu praeina ta savotiška mizantropijos-mizanbobijos forma. Bet turbūt iki galo pasveikti neįmanoma. Kaip ir anorektikei visada bus šioks toks iššūkis riebaluotas kepsnys, taip ir man - boba: kuri visada turi savo "nuomonę", viską žino geriau už kitus, negaili patarimų, nedelsia pamokyti ar pasmerkti, mąsto tik apie tai, ką mato (vazelės, sodinukai, užuolaidėlės, kostiumėlis, kaimynai, agurkai), specifiškai sudeda lūpas, kramto su garsu ir su liežuviu išstumia tarp dantų įstrigusius kąsnius, valgydama šneka, juokiasi papais ir specialiu s-pigumu, siunčia sveikinimų eilėraščius ir taip be galo...
Apsaugok, Viešpatie, nuo bobos ir bobos manyje!! :) Nes tau viskas įmanoma.
