Savaitgalį buvau vieną dieną Kaune. Skyniau serberntus ir niūniuodama visas man žinomas dainas valgiau juos su pasimėgavimu. Vaikystėje jie man primindavo buožgalvius, todėl jų nemėgdavau. Bet aštuntoje klasėje viskas pasikeitė. Puikūs yra juodieji serbentai.
Vieną dieną prieš juoduosius serbentus susirašinėjau sms su visų laikų drauge. Ji buvo Vilniuje ir visaip mane kvietė susitikti. Aš su visu užsidegimu ir troškimu sutikau ir laukiau vakaro, kada kada pagaliau ateis tas mūsų seniai planuotas pasimatymas. Bet, kaip visada, mano planai staiga pasikeitė. Ir gavau iš eilės penkias žinutes. Skaudžias iki ašarų. Verkiau verkiau visą naktį.
Kai jau nebeverkiau, sapnavau. Mano močiutės pusseserės tetos Aldutė ir Birutė (jas, beje, mačiau tik vieną kartą vaikystėje, nuotraukose, ir net nežinau, kaip jos atrodo, ir sapne tas scenas vaidino kažkokios šiaip moterys, bet aš intutyviai žinojau, kad tai jos - pasenusios Poderytės) ir aš pasilenkusios tvarkome kapus. Iš kapų sklypelio ne gėlynus sėjame, o lysves darome. Vienoje lysvėje gražiai susidinom svogūnų laiškus, kitoje - ridikus, trečioje - salotas. Ravime tas lysves ir kažką kalbame. Ir kaip neverkti iš ryto tokį sapną susapnavus.
Verksmų para. Girdėjau, kad mėnulio pilnatis psichiškai ir nerviškai veikia žmones. Per pilnatį statistiškai nusižudo daug daugiau žmonių nei šiaip. Per pilnatį statistiškai padaugėja sutuoktinių pareiškimų skirtis. Bet aš netikiu mėnuliais, todėl ši pastraipa man nerūpi.
Skaičiau, kad Roma negrąžins Vilniuj tarpukariu jam priklausiusios Villa Litunia (vėliau ši vila buvo perleista Sovietų Sąjungos nuosavybėn). Kaip kompensaciją Lietuvai Roma siūlo kažkokią atseit viduramžių pilį, bet iš tikrųjų šiukšlynų kvartale esančią benamių landynę ir bruzgynus. Ir tai man rūpi.
O dabar galvoju apie Goethes instituto socialinės reklamos plakatą tolerancijos ir lygių galimybių tema.
Bet svarbiausia gi yra asmeninis žmogaus pašaukimas būti tuo ir tuo (nebūtinai profesija).
Štai kodėl man svarbu tas ir tas.
