Bobos

Aš bijau bobų. Vaikystėje, jeigu į svečius ateidavo kokių nors bobų, jos sėdėdavo ant mūsų sofos svetainėje ir kalbėdavosi su tėvais, gerdavo arbatą, joms išėjus, aš atsitūpdavau prie jų išsėdėtų daubų sofoje ir uostydavau, ar nepribezdėjo. Kai jos atsi-sveikindavo, stebėdavau jų bučiniui surauktas lūpas, artėjančias prie kiekvieno iš mano namiškių ir manęs. Rožiniai, smirdantys, pasenę jų lūpų dažai būdavo įsigėrę į suskerdėjusių lupų tarpelius. Jų grandinėlės iš tikro rusiško aukso būdavo įsibrovusios į riebų tarpkrūtį, tokį gilų ir apvytusį, paslaptingą. Jų nagai būdavo dar įspūdingesni, susiraukšlėję, įskilę, pajuodę nuo bulvių skutimo ir daržų ravėjimo.
Su močiute vaikystėje važiuodavom poilsiauti į Palangą, gyvendavom "Rugelio" poilsio namuose, lankydavom "Lino" baseiną, vandens bobų mankštą. Jos vos pakeldavo vandenyje storas šlaunis, o papi iškildavo į vandens paviršių, atskirai nuo pilvo ir pečių. Bet baisiausia būdavo dušuose, kur jos visos kaip viena, tokios nuogos ir dar drąsesnės, su apgamais ir plaukais, ir visos nesidrovėdamos, baisiai išsižergusios, juokiasi, kažką kalba, aiškina, klega. Senos vištos. Tik močiutė ne. Taip man atrodydavo.

Dabar turiu pakantumo žmonėms ir pamažu praeina ta savotiška mizantropijos-mizanbobijos forma. Bet turbūt iki galo pasveikti neįmanoma. Kaip ir anorektikei visada bus šioks toks iššūkis riebaluotas kepsnys, taip ir man - boba: kuri visada turi savo "nuomonę", viską žino geriau už kitus, negaili patarimų, nedelsia pamokyti ar pasmerkti, mąsto tik apie tai, ką mato (vazelės, sodinukai, užuolaidėlės, kostiumėlis, kaimynai, agurkai), specifiškai sudeda lūpas, kramto su garsu ir su liežuviu išstumia tarp dantų įstrigusius kąsnius, valgydama šneka, juokiasi papais ir specialiu s-pigumu, siunčia sveikinimų eilėraščius ir taip be galo...

Apsaugok, Viešpatie, nuo bobos ir bobos manyje!! :) Nes tau viskas įmanoma.

Atėjo metas:

bandau prisiminti, kaip migruoju po miesto rajonus. Prieš keturis metus pirma stotelė buvo Žemieji Paneriai - tarsi Vilniaus prievartė, žiūrint iš Kauno pusės. Po keturių mėnesių - Viršuliškės, nemielas rajonas. Po to - Olandų gatvės bendrabutis, Užupio papėdėj, ar paausy greičiau.. Tada - Fabijoniškės, po jų - Subačiaus gatvė, dabar - Jakšto g. Jos keliai tam tikrais lūžiais ir "alkūnėmis" veda į Žvėryno stadioną, berods Dobužinskio (nors abejoju) mokyklos sporto aikštyną. Jame pūkai natūralūs - tikri parašiutininkai, futbolo grindinys specialus, ir krepšiniodromas plastikinis, nematytas. Viskas - specialu. Kaip ir aš ten, fiksuojanti vieną savo gyvenimo ratą :)

Pastarieji

Pastarieji mano maršrutai sieja universitetą su Konstitucijos prospekto ištakom. Keletą kartų per dieną autobusais ir paknopstom, perkreiptu stuburu nuo sunkių tomų ir toshibos kilogramų. Ne praėjusį, bet dar praėjusį mėnesį nereikėdavo paltų ir slogių nosinių savo depresijoms nusišluostyti, apatijos priepuoliams prisidengti.
Mano offisas buvo tiltas virš ratu tekančios upės. Nieko bendra su nostalgija ir vasaros apverkimais. Bendra tik su futuralgija - ateities laukimu, kas pagaliau iš viso to išeis. Ir kur?

Tiesa, šiąnakt ar šįryt gavau sms, kurį perskaičiau tik atsikėlusi. Mieguisti pirštai negrabiai ištrynė nežinomą numerį. kas kvbietė mane ateiti prie Fluxus tilto, kur "laukia visi tavo draugai"? :)

kas man svarbu

Savaitgalį buvau vieną dieną Kaune. Skyniau serberntus ir niūniuodama visas man žinomas dainas valgiau juos su pasimėgavimu. Vaikystėje jie man primindavo buožgalvius, todėl jų nemėgdavau. Bet aštuntoje klasėje viskas pasikeitė. Puikūs yra juodieji serbentai.

Vieną dieną prieš juoduosius serbentus susirašinėjau sms su visų laikų drauge. Ji buvo Vilniuje ir visaip mane kvietė susitikti. Aš su visu užsidegimu ir troškimu sutikau ir laukiau vakaro, kada kada pagaliau ateis tas mūsų seniai planuotas pasimatymas. Bet, kaip visada, mano planai staiga pasikeitė. Ir gavau iš eilės penkias žinutes. Skaudžias iki ašarų. Verkiau verkiau visą naktį.

Kai jau nebeverkiau, sapnavau. Mano močiutės pusseserės tetos Aldutė ir Birutė (jas, beje, mačiau tik vieną kartą vaikystėje, nuotraukose, ir net nežinau, kaip jos atrodo, ir sapne tas scenas vaidino kažkokios šiaip moterys, bet aš intutyviai žinojau, kad tai jos - pasenusios Poderytės) ir aš pasilenkusios tvarkome kapus. Iš kapų sklypelio ne gėlynus sėjame, o lysves darome. Vienoje lysvėje gražiai susidinom svogūnų laiškus, kitoje - ridikus, trečioje - salotas. Ravime tas lysves ir kažką kalbame. Ir kaip neverkti iš ryto tokį sapną susapnavus.

Verksmų para. Girdėjau, kad mėnulio pilnatis psichiškai ir nerviškai veikia žmones. Per pilnatį statistiškai nusižudo daug daugiau žmonių nei šiaip. Per pilnatį statistiškai padaugėja sutuoktinių pareiškimų skirtis. Bet aš netikiu mėnuliais, todėl ši pastraipa man nerūpi.

Skaičiau, kad Roma negrąžins Vilniuj tarpukariu jam priklausiusios Villa Litunia (vėliau ši vila buvo perleista Sovietų Sąjungos nuosavybėn). Kaip kompensaciją Lietuvai Roma siūlo kažkokią atseit viduramžių pilį, bet iš tikrųjų šiukšlynų kvartale esančią benamių landynę ir bruzgynus. Ir tai man rūpi.

O dabar galvoju apie Goethes instituto socialinės reklamos plakatą tolerancijos ir lygių galimybių tema.

Bet svarbiausia gi yra asmeninis žmogaus pašaukimas būti tuo ir tuo (nebūtinai profesija).

Štai kodėl man svarbu tas ir tas.

birželio fiestos

šiandien birželio 21 d. Skype'as rodo grupiokės Robertos gimtadienį. Ji dirba švedų kompanijoj telemarketingo vadybininke ir adiminstratore. Moka kepti užgavėnių blynus ir yra geros širdies. tiek apie ją.
Darbe jau geros popra valandų lindžiu internete ir nedarau savo pareigų. Kai tik atsiverčiu Word'o lapą, taip ir apima baisus žiovulys ir smegenų atrofija.
Šiandien užupyje fete de la musique. Pasaulinė muzika prie angelo skulptūros. Bet net tai iškeisčiau į miegą. Pasakiau "net" tarsi tai fiestos būtų mano gyvenimo prasmė. Jei atvirai, tai labiau jaučiu visuotinę pareigą dalyvauti trendy fancy birželiuose, nei asmeninį potraukį. Nors, jeigu dar atviriau, tos dvi jėgos amžinai grumiasi manyje kaip liūtas ir Osteriksas :). Daug mieliau eičiau į koncertus nepažįstamose salose, kur manęs niekas nepažinotų, kad nereikėtų bendrauti ir kalbėtis apie nieką. Ir ne dėl nuobodulio viso to vengčiau. O dėl savo polinkio į tuštybes. Tokią kaip aš reikėtų uždaryti į klausūrą, atskirti nuo pasaulio, vien kad servetėles siuvinėčiau ir... jo.

Ką veikti man vasarą. Niekada neturėja neaiškesnio plano.
poryt joninių "tebūnie naktis" Vilniuje ir visur. ir vis dėl to, tos vietos ne man.

Mano bosė galvo Vasiljavo atviruką. Nepažįstamojo Vasiljavo, beje. Atsidarė pažiūrėt, ir pasigirdo twinpeakso melodija. ir nesustojo.. pasirodo virusas. bandė perkrauti kompą (o, žinia, užkrėtus kompą virusu, perkrauti jo negalima), todėl debar jį teks išmesti.

Vasiljavas vasiljavas

I know

Apsigyniau diplominį darbą. Jėė, toks jausmas nepakartojamas. Atrodo, dabar to jau negalėčiau padaryti. Kaip ir daug dalykų, tokių neįtikėtinų savo gyvenimo aprašyme. ir kartais net nejauku dėl to.

I don't know what to do with my soul.